Ėóķķūé äåķü:

Ģóēūźąķņū:
Įīščń Ćšåįåķłčźīā – ćīėīń, ćčņąšą, ćóįķą’ ćąšģīųźą, ńėīāą č ģóēūźą
Įīščń Šóįåźčķ – źėąāčųč, ļšīćšąģģčšīāąķčå, įżź-āīźąė
Ąėåźńåé Ļ.Ēóįąšåā - ćčņąšą, įżź-āīźąė
Īėåć "Ųąšš" Ųąāźóķīā - ļåšźóńńč’, įąšąįąķū, įżź-āīźąė




ōīņī āē’ņū ń ńąéņą kult.lt

Namai pagal „Akvarium“
Penktadienį Vilniaus „Šokio teatre“ įvyko Boriso Grebenščikovo ir grupės „Akvarium“ koncertas. „Akvarium“ – legendinė rusų roko grupė, išgarsėjusi devintuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu ir išlikusi gyvybinga ir svarbi rusų muzikos scenoje ligi šiol. Kaip ir kiti įtakingi ir kultūriškai reikšmingi kolektyvai iš posovietinės erdvės, „Akvarium“ koncertui buvo parinkta neįprasta ir gan nuošali Vilniaus salė. Bet gal tai ir pasiteisino.
Pirmasis privalumas buvo didelė scena. Joje buvo sukurta įspūdinga scenografija: kilimai, gėlių vazonai, žvakės, toršerai ir spintelės paslėpė ir nustelbė gausią muzikantų aparatūrą.
Be muzikantų po sceną lakstė keleto lojalių asistentų komanda: tai priveržti būgnų lėkštės, tai pakelti grupės lyderio Boriso Grebenščikovo nuspirtos kėdutės ar palenkti jo mikrofono stov¹. O viso to fone – gigantiškas keturrankės, regis, induizmo dievybės atvaizdas.
Taigi scenoje viešpatavo „naminė“ aplinka, panaši į sukurtąją Oskaro Koršunovo „Mirandoje“ (tik ne tokia gremėzdiška) arba senosiose „MTV Unplugged“ laidose.
Koncertą pradėjo paslaptingas balsas iš užkulisių, paskelbęs apie „šešėlinės Rusijos vyriausybės“ klausytojams suteiktą galimybę užrašyti savo klausimus ir pageidavimus, ir įmesti juos į krepšį scenos priekyje, idant Borisas Grebenščikovas koncerto viduryje į juos atsakytų.
Rusijos atlikėjų ar kultūros veikėjų vakaruose ši ceremonija yra gan dažna, tačiau Lietuvoje visgi kiek neįprasta. Parašai asmeninę žinutę, atlikėjas ją perskaito ir numeta ant grindų.
Pats ritualas, be abejo, labai smagus ir humaniškas – juk ne taip dažnai tenka pabendrauti su savo mėgstamu muzikantu ar menininku, tuo labiau gyvenančiu užsienyje, – bet simbolinė veiksmų seka atrodo, bent jau mano manymu, kiek įtartinai.
Ypač laiškelio numetimas ant grindų. Tarsi komunikacijos paneigimas.
„Akvarium“ stebina netikėtu klasikinės roko muzikos formos derinimu su šiuolaikine tematika (dainų tekstuose minimi kompaktiniai diskai, „Lukoilo“ degalinės ir panašūs pastarojo meto vartotojiškos visuomenės atributai), senosios rusų mitologijos siužetais, induizmo ir budizmo idėjomis.
Kadangi muzikinis pagrindas yra sąlyginai niekuo neišskirtinis, dėmesio centre atsiduria dainų tekstai arba įdomesni instrumentiniai sprendimai. Tikras džiaugsmas ausims buvo Aleksejaus Zubarevo gitaros solo a la David Gilmour ir emocingi Olego Šavkunovo būgnų pragrojimai.
Be to, apsilankymo Vilniuje proga Olegas Šavkunovas išmoko ir atliko vieną kūrinėlį lietuviškai – „Skrido žvirblis per ulyčią, per ulyčią, per ulyčią...“
„Akvarium“ Vilniuje lankėsi ne pirmą ir ne dešimtą kartą, sceninis stažas – daugiau nei 40 metų (pirmoji grupės sudėtis suburta 1972-aisiais!), tačiau keletas gestų ir netaiklių natelių išdavė (labai žavų) muzikantų jaudulį.
Kas gražaus šiame jaudulyje? Jis parodo, kad scenoje – ne tobulai savo programą „atkalę“ atlikėjai, o gyvi žmonės. Jų grojime matyti nuoširdumas ir draugiškos, jaukios atmosferos troškimas. Bendravimas ir energija – štai gero koncerto esmė.
O pabaigti galima koncerto metu kažkieno iš salės rusiškai šūktelėta fraze: „Atvažiuokite dar!“

Ļčųåņ Maksim Ivanov
http://www.15min.lt/naujiena/kultura/muzika/namai-pagal-akvarium-284-34588?utm_source=rssfeed2&utm_medium=rss&utm_campaign=rssfeed

Grupės „Akvarium“ partizaninis koncertas Šokio Teatre: sakralinis rocknrolo potyris
„Akvarium“… Ansamblis matytas jau daug daugiau nei pustuzinį kartų, o po paskutinio koncerto, kuomet apart Borios, likę muzikantai tiesiog dirbo darbą, be jokių emocijų, sakiau, nebelankysiu jų pasirodymų. Tačiau štai misteris Grebenščikovas paskelbia, kad „Akvarium“ skirstosi „į partizanus“, Forum Palace iškeičiama į subtilensę erdvę, t.y. Šokio Teatrą. Ir kur praleist penktadienio vakarą man nebekilo absoliučiai jokių klausimų. Kol mes gyvi tol rock’n'rollą klausome ir dar plius sausakimšoje salėje.
Buvo žadėta, kad šou truks NET dvi su puse valandos. Trūko apie 2, nes Boria & Co. mandagiai vėlavo užkopt ant scenos apie pusvalandį, o šalia visko dar ir buvo padaryta arbatos pertraukėlė. Joje, kaip išsireiškė Borisas, kadangi nėra teatre bufeto, tai traukdamas iš specialaus krpešelio lapelius – atsakinėjo į žiūrovų klausimus. Buvo ir rimtų, ir juokingų, ir be ryšio. Bet absoliučiai į visus Grebenščikovas atsakė su humoru ir ironija. Niekada rimtai. Negailestingai vengė temų apie politiką, bei lapelių su pageidavimais ką sugroti koncerto metu.
Scenografija. Va kur visiškas bravo! Tokių jaukių ir šiltų dekoracijų dar neteko matyti. Žvakės, miegamojo liustros, daug gėlių vazonėliuose, fone berods Induistų dievybės Sarasvati plakatas, bei tokios pačios tematikos statulėlės. Žodžiu ne tik muzika pildė sielos kerteles, bet ir vaizdas visumą. Visumą, kuri buvo persmelkta jaukumo, atmosferiškumo, sakralumo, bei netgi magiškų potyrių.
Kas keisčiausia yra tai, kad grupė grojo be bosinės gitaros! Kaip supratau šios partijos buvo patikėtos klavišininkui, kuriam beje turiu pagyrimą – ne kaip Forum Palace koncerte, šiame performance šis vaikinas tikrai grojo iš širdies, su siela. Labai įdomus buvo naujasis grupės narys, gitaristas. Nežinau kaip ten pjausto Ericas Claptonas, kaip degina gitaras Slashas, bet tai ką išdarinėjo tas žilų plaukų kupeta ir tamsiais akiniais paspuošęs virtuozas – abejingo palikt negalėjo. Gitara dainavo, gitara buvo techniškai maigoma, gitara buvo reikiamose rankose.
Sugrojo grupė man beveik vien negirdėtus kūrinius. Težinojau gal du ar tris, bet nuo to koncertas galima sakyt visai nenukentėjo. Tiesa Forum Palace žinomos dainos sudarė bemaž 50% repertruaro, tai šiame kaip minėjau, buvo skurdžiau. Gaila, kaip kaip ir visada „Poezd v Ogne“ nebuvo, kaip ir kokia „Kardiograma“ ar „Rock’nroll mertv a ja iščio net“. Grupė, kaip susidariau įspūdį mėgavosi nauja programa, klausytojams suteikdama atradimo pojūtį.
Ir tranzo. Nes visi juk žinome apie Boriso Grebenščikovo pasišventimą Budizmui, ko pasėkoje jis dėkojo žiūrovams suglaustais delnais. Tad ir koncertas tuo buvo persmektas – tą, manau, pajautė ne vienas. Charizma šį kart tryško jau nebe vien iš Borios, kaip Forum Palace koncerte. O tiesiog sunkiai paaiškinama aura gaubė koncertą. Perkusionistas kaip visada buvo smagiai išprotėjęs, gitaristas buvo su emociniu svoriu, o klavišininkas šį kart, kaip sakiau, nebemiegojo abejingumo miegu prie instrumento, o kratė galvą grodamas iš peties ir pagal taktą.
„Priežaitė po čiaščė!“ - rėkė vienas prietėlius ne kartą iš salės. Ir tikrai, po šio koncerto supratau, kad tikrai dar eisiu ir eisiu į grupės „Akvarium“ koncertą, jei tik tokie bus. Nesvarbu ar Boria išeina į partizanus, ar jis tik juokauja, bet tikėkimės matome bandą ne paskutinį kartą. Juk tai – gyva legenda, juk niekas tokios muzikos šiais laikais nebekuria, juk Akvarium galima sakyt yra paskutniai dinozaurai. Su pasikeitimais sudėtyje išgyvenę iki šių dienų, neišsiskirstę ir nesusipykę. 4000 metų – bravo! – taip ne vienas šaukė atsistojęs po koncerto.

Morandis
http://www.kult.lt/grupes-akvarium-partizaninis-koncertas-sokio-teatre/#more-5649

ąāņīš āčäåī: UltimaThull, Roma Balt

ńļčńīź čńļīėķåķčé ķå ļīėķūé

1.	Ļńąėīģ 151 / ß āčäåė - Ģīčńåé ēąųåė ļī ćšóäü ā Čīšäąķ...
2.	Ćąšńīķ N2 / Ćąšńīķ ķīģåš äāą...
3.	āīļšīń-īņāåņ
4.	Āīšīįåé (ķąšīäķą’ ėčņīāńźą’ ļåńķ’)
5.	Ņźą÷čõą / Ģķå ńķčėīńü, ÷ņī ’ ņźą÷čõą...